Įvadas
XXI amžiuje spartus pasaulio gyventojų skaičiaus augimas žymiai padidino spaudimą natūraliems ištekliams, tokiems kaip vanduo ir dirvožemis. Pramoninė žemdirbystė ir akvakultūra reikšmingai prisidėjo prie vandens taršos, išskirdamos didelius kiekius azoto, fosforo ir cheminių trąšų į vandens ekosistemas. Dėl to gėlo vandens ištekliai atsidūrė pavojuje, mažėja biologinė įvairovė, o aplinkos pusiausvyra yra rizikoje.
Siekdamos spręsti šiuos iššūkius, tarptautinės organizacijos ir tyrėjai vis dažniau atsigręžia į gamta grįstus sprendimus (GGS): tvarias praktikas, įkvėptas gamtos procesų, kurios gerina aplinkos kokybę ir mažina žmogaus poveikį. Viena iš perspektyviausių tokių praktikų yra akvaponika – integruota sistema, jungianti akvakultūrą (žuvininkystę) su hidroponika (augalų auginimu be dirvožemio). Akvaponikoje maistingųjų medžiagų prisotintas vanduo iš žuvų talpų yra perdirbamas per augalų lysves, kur natūraliai išvalomas.
Ši mokymosi dalis supažindina 15–18 metų mokinius su moksliniais, techniniais ir ekologiniais akvaponikos principais. Naudodamiesi eksperimentinėmis instaliacijomis, papildyta realybe (AR) ir projektiniu mokymusi, mokiniai tyrinėja, kaip biologija ir inžinerija gali susijungti kuriant tvarias vandens pakartotinio naudojimo sistemas ir įkvepiant ekologiškus architektūrinius sprendimus.
