5. Lazerinės diagnostikos privalumai ir apribojimai

Nepaisant daugybės privalumų, lazerinės diagnostinės sistemos taip pat turi techninių, biologinių ir praktinių apribojimų.

Vienas pagrindinių apribojimų yra audinių prasiskverbimo gylis, kuris iš esmės ribojamas šviesos sklaidos ir absorbcijos. Nors artimosios infraraudonosios srities lazeriai gali prasiskverbti kelis milimetrus į minkštus audinius, jie yra mažiau efektyvūs gilių organų ar tankių struktūrų, tokių kaip kaulai, vaizdinimui. Dėl to jie mažiau tinkami išsamiam vidiniam vaizdinimui, palyginti su tokiais metodais kaip MRT ar KT (Barsom ir kt., 2016).

Be to, audinių heterogeniškumas gali apsunkinti interpretaciją. Skirtingi audinių tipai, hidratacijos lygiai ar pigmentacija gali pakeisti sklaidos ir absorbcijos savybes, todėl reikia kruopščios kalibracijos ir kartais gaunami nenuoseklūs rezultatai. Fluorescencinės diagnostikos atveju tokios problemos kaip fotoblikimas ar autofluorescencija gali pabloginti signalo kokybę arba suklaidinti rezultatus (Zafar ir kt., 2021).

Kaina ir sudėtingumas taip pat yra reikšmingos kliūtys plačiam diegimui. Aukštos kokybės lazeriai, optiniai detektoriai ir aušinimo sistemos gali būti brangūs, o tikslaus suderinimo ir kalibravimo palaikymas reikalauja techninių žinių. Nors miniatiūrizacija sparčiai vystosi, daugelis sistemų vis dar reikalauja kontroliuojamos aplinkos arba apmokyto personalo, todėl jų diegimas kaimo ar nepakankamai finansuojamose sveikatos priežiūros įstaigose yra ribotas (Ibrahim ir kt., 2022).

Be to, saugumo klausimai turi būti kruopščiai valdomi. Poveikis didelio intensyvumo lazerio spinduliams, ypač matomoje ar artimoje infraraudonojoje srityje, gali kelti pavojų akims ir odai. Tarptautinės elektrotechnikos komisijos (IEC) ir Amerikos nacionalinio standartų instituto (ANSI) reglamentai klasifikuoja lazerius pagal riziką ir nurodo saugumo priemones klinikiniam naudojimui, įskaitant apsauginius akinius, ženklinimą ir spindulio izoliavimą (Albrecht ir kt., 2013).