Šiame etape mokiniai supažindinami su idėja, kad gamta jau yra išsprendusi daugelį žmonijai kylančių iššūkių. Milijardus metų augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai evoliucijos būdu kūrė, bandė ir tobulino išlikimo strategijas. Kiekvienas plunksna, lapas ar kriauklė yra nesuskaičiuojamų efektyvumo ir prisitaikymo „eksperimentų“ rezultatas.

Tai yra biomimikrijos esmė – sąvoka, kurią Janine Benyus garsiai apibūdino kaip „inovacijas, įkvėptas gamtos“. Mokiniai nagrinėja, kaip biomimikrija gali vykti trimis lygiais: forma (fizinė išvaizda, pavyzdžiui, lotoso lapo iškilimai, atstumiantys vandenį), procesas (funkcinės strategijos, pavyzdžiui, tulžieskandžio bešlakis nėrimas) ir sistema (ekosistemos lygmens dizainas, pavyzdžiui, miškai, kurie perdirba viską ir nesukuria atliekų).
Norint šias sąvokas padaryti gyvas, mokiniams pateikiami garsūs atvejų tyrimai. Jie pamato, kaip prie šuns kailio prikibę dygliai įkvėpė Velcro užsegimo išradimą, kaip termitų piliakalniai paskatino tvarių pastatų projektavimą Zimbabvėje, o gekonų pėdų lipnumo gebėjimai atvėrė naujas galimybes robotikoje ir medžiagotyroje.

Klasė tampa smalsumo erdve: mokiniai gali žiūrėti TED pranešimą, kurį skaito Janine Benyus, lyginti lotoso lapo ir savaime besivalančio stiklo nuotraukas arba nagrinėti ryklių odos ir sportininko hidrokostiumo diagramą. Mokytojai skatina juos kelti klausimus, pavyzdžiui: „Jei gamta yra toks puikus kūrėjas, kodėl mes ne visada naudojamės jos sprendimais?“ Šios diskusijos padeda mokiniams suprasti, kad kartais gamtos dizainai meta iššūkį mūsų mąstymui ir jų pritaikymui reikia vaizduotės, kūrybiškumo ir atvirumo.
Šios dalies pabaigoje mokiniai supranta, kad biomimikrija yra daugiau nei tik mėgdžiojimas: tai būdas mokytis iš gamtos kaip iš aukščiausios inovatorės ir taikyti šias pamokas sprendžiant žmonių iššūkius.