4. Daiktų internetas

Daiktų internetas (IoT) konceptualiai gimė devintojo dešimtmečio pradžioje, tačiau pirmasis įrenginys, kuriame buvo panaudota ši technologija, buvo sukurtas 1999 m. Masačusetso technologijos institute. Daiktų internetas suprantamas kaip naujausia – tuo metu – interneto era, kurioje buvo išnaudotos tam tikros esamos interneto infrastruktūros savybės, leidžiančios įrenginiams jungtis tarpusavyje (Khanna, Kaur, 2019). Pasak Botta ir kt. (2016), daiktų internetas yra ir vis labiau bus pagrindinis didelių ir turtingų duomenų šaltinis: iš tiesų, manoma, kad 2011 m. IoT prijungtų įrenginių skaičius viršijo Žemės gyventojų skaičių, o iki 2020 m. buvo prognozuojama, kad gali veikti daugiau nei dvidešimt keturi milijardai įrenginių. 

PIRMASIS IoT ĮRENGINIO PAVYZDYS Pirmasis įrenginys, kuris galėtų būti priskirtas daiktų internetui, buvo internetinė kamera, kuri pateko į istoriją kaip Trojan Room Coffee Pot. Kembridžo universitete, Anglijoje, kai kurie dėstytojai dirbo kambaryje, vadinamame Trojan Room: už jo durų stovėjo kavos aparatas, prie kurio daugelis kolegų eidavo pasimėgauti karšta kava. Tačiau dažnai kai kurie dėstytojai nueidavo iki aparato, bet atėję rasdavo, kad kavinukas jau tuščias. Norėdami išspręsti šią problemą, keli iš jų nusprendė įrengti vaizdo fiksavimo plokštę priešais kavos aparatą, sukūrė klientą ir pasirūpino serveriu: kiekvienas kolega galėjo mažame lange matyti juodai baltą kavinuko vaizdą, kuris buvo atnaujinamas tris kartus per minutę. Tokiu būdu visi galėjo sužinoti tinkamą momentą nueiti prie kavos aparato. Figura 2 - Quentin Stafford-Fraser - Trojan Room Coffee Pot biografija, CC BY-SA 3.0, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=1313558 Pilna istorija prieinama adresu: https://www.cl.cam.ac.uk/coffee/qsf/coffee.html

^{6 pav. – Perėjimas prie IoT (Khanna, Kaur, 2019, p. 222)}

Interneto istorija gali būti apibendrinta keturiais pagrindiniais etapais, iš kurių pirmasis vadinamas Turinį teikiančiu internetu (Internet of Content): šiame etape įvyko komunikacijos revoliucija, nes vartotojai galėjo naudotis infrastruktūra informacijai keistis el. paštu ir interneto puslapiais. Antrasis perėjimo prie IoT etapas – Paslaugų internetas (Internet of Services), kuris prasidėjo atsiradus el. prekybai; vėliau, atsiradus socialiniams tinklams ir kitoms komunikaciją stiprinančioms paslaugoms, tokioms kaip Skype, pradėta kalbėti apie Žmonių internetą (Internet of People). Paskutinis šio proceso etapas, taip pat ir dabartinė interneto era, siejamas su Daiktų internetu (Internet of Things), t. y. galimybe sujungti daugybę įrenginių internetu, kad būtų galima dalintis informacija ir duomenimis apie įvairius kintamuosius.
IoT sektoriai yra įvairūs ir apima išmaniuosius namus bei namų automatiką, dėvimus įrenginius (klausos aparatus, regos pagalbos priemones ir pan., arba, pavyzdžiui, fizinio aktyvumo sekiklius), išmaniuosius tinklus (namų ūkių vandens, elektros ir dujų skaitiklių nuskaitymas, valdymas ir pan.), prijungtus automobilius, pramoninį internetą (pramoninių įrenginių ir mašinų nuotolinis valdymas) bei išmaniuosius miestus. IoT taikomas objektams, kurie tradiciškai buvo visiškai analoginiai (pvz., laikrodžiai), tačiau, įdiegus skaitmenines technologijas, jie įgauna didesnį funkcionalumą ir gebėjimą atlikti papildomas funkcijas.

^{3 pav. – Daiktų interneto įvairovė}